Požeminis vanduo

 

Vanduo – labai plati sąvoka, apimanti jūras ir vandenynus, upes ir ežerus. Tai matomoji hidrosferos dalis. Daug mažesnė mūsų planetos vandens dalis yra susikaupusi Žemės plutą sudarančių uolienų porose ir plyšiuose. Tiesiogiai šio vandens matyti negalime, tačiau apie jį sužinome iš šaltinių žemės paviršiuje, prakasus ar pragręžus grežinius.

Lietuva yra Pabaltijo artezinio baseino dalis. Todėl, kalbant apie šalies požeminį vandenį, jo susidarymą ir režimą, būtina išsiaiškinti Lietuvos hidrogeologinę padėtį ir turėti supratimą apie viso artezinio baseino struktūrą.

Baltijos artezinio baseino riba

Pabaltijo artezinio baseino bendras plotas sudaro 460 tūkst. km2. Apie 200 tūkst. km2 baseino yra po Baltijos jūra. Baseinas susijęs su stambia Rytų Europos platformos struktūra – Baltijos sineklize, taip pat su kitomis tektoninėmis struktūromis: Baltijos skydo pietų šlaitu bei Mozūrijos – Baltarusijos anteklize, kurios sudaro artezinio baseino šlaitus. Šiaurinė ir šiaurės vakarinė artezinio baseino riba eina kristalinio pamato ir nuosėdinės dangos kontakto vieta, o pietinė – Danijos–Lenkijos tektoniniu įlinkiu, kuris riboja dvi nevienodo amžiaus platformas. Minėtų platformų sandūroje susidariusi lūžių sistema atskiria dviejų – Pabaltijo ir Vokietijos–Lenkijos artezinių baseinų paleozojaus nuogulas. Itin sąlygiškos yra rytinė ir pietrytinė artezinio baseino ribos, kurias daugelis tyrinėtojų veda skliautinėmis kristalinio pamato pakilumos dalimis.

Pabaltijo arteziniame baseine išskiriamos trys struktūrinės dalys: centrinė, kurioje kristalinis pamatas slūgso 500–5000 m gylyje, taip pat šiaurės bei pietryčių artezinio baseino šlaitai, kur kristalinis pamatas slūgso ne giliau kaip 500 m. Kristalinį pamatą, kuris kartu yra ir artezinio baseino pamatas, dengia sluoksniuotos skirtingų filtracinių savybių nuosėdinės uolienos.

Pabaltijo arteziniame baseine išskiriami trys hidrogeologiniai aukštai:

  • kainozojaus–mezozojaus,
  • viršutinio paleozojaus,
  • apatinio paleozojaus ir viršutinio proterozojaus.

Vienas nuo kito jie atskirti triaso ir silūro–ordoviko regioninėmis vandensparomis. Devono sistemos narvos vandenspara paleozojaus hidrogeologinį aukštą skiria į dvi dalis.

 

Baltijos artezinis baseinas

Baltijos artezinis baseinas:
1. – lūžių linijos, 2. – kristalinio pamato slūgsojimo gylio izolinijos, 3. – kristalinis skydas, 4. – Paleozojaus pamato riba, 5. – artezinio baseino riba, 6. – Baltarusijos–Mozūrijos anteklizė, 7. – šiaurės ir šiaurės vakarų artezinio baseino šlaitas, 8. – centrinė artezinio baseino dalis.

Kristalinio pamato slūgsojimo gylis: 9. – <500, 10. – 500–1000, 11. – 1000–2000, 12. – 2000–3000, 13. – 3000–4000, 14. – 4000–5000, 15. – >5000.

 

Požeminio vandens zoniškumas

Požeminio vandens zoniškumas
Požeminis vanduo: 1. – gėlas: mineralizacija iki 1 mg/l, 2. – gėlas ir mineralizuotas: mineralizacija iki 35 mg/l, 3. – gėlas, mineralizuotas ir sūrymai: mineralizacija virš 35 mg/l, 4. – gėlo vandens zonos storio izolinija.

 

Pabaltijo, kaip ir kitiems arteziniams baseinams, būdingas vertikalus požeminio vandens zoniškumas. Viršutinėje jo dalyje formuojasi gėlo vandens zona, kurios storis baseine nevienodas – 50–450 m. Apatinėje artezinio baseino dalyje vandensparos kompaktiškesnės, vertikaliosios vandens apykaitos beveik nėra. Todėl čia didesnė galimybė išlikti geologinėje praeityje egzistavusioms sąlygoms, kartu didesnei druskų koncentracijai bei cheminės sudėties įvairovei, aukštesnei temperatūrai, savitai dujų sudėčiai. Tarp viršutinės ir apatinės yra tarpinė zona. Todėl Pabaltijo artezinis baseinas turi trizonę struktūrą. Jame vandeningosios uolienos ir vandensparos slūgso monokliniškai, tačiau gausu tektoninių lūžių, kur sluoksniai vienas kito atžvilgiu vertikaliai pasistūmę keliasdešimt, o kai kur ir kelis šimtus metrų. Tokiose vietose nutrūksta vandeningųjų sluoksnių bei požeminio srauto vientisumas, ir didelį slėgį turintis mineralizuotas apatinės zonos vanduo tektoniniais plyšiais kyla į žemės paviršių. Taip susidaro mineralinės versmės ir hidrocheminės anomalijos viršutiniuose artezinio baseino vandeninguose sluoksniuose.

Hidrogeocheminių zonų paplitimas Lietuvoje priklauso nuo bendros geostruktūrinės padėties ir hidrogeodinaminės situacijos, taip pat nuo uolienų sudėties bei savybių. Kadangi Mozūrijos–Baltarusijos anteklizės rajone nuosėdinė danga nestora (300–450 m) ir nėra regioninių vandensparų, tai pietryčių Lietuvoje yra tik dvi viršutinės hidrogeocheminės zonos. Maždaug nuo 500 m gylio atsiranda ir trečioji (apatinė) zona. Antrajai hidrogeocheminei zonai mūsų šalyje būdingas chloridinis sulfatinis arba net chloridinis vanduo. Tiktai šiaurės ir šiaurės vakarų Lietuvoje, kur paplitusios gipsingos devono uolienos, antroje hidrogeocheminėje zonoje aptinkama ir sulfatinio vandens. 

 

Hidrocheminių zonų apžvalga (Lietuvos geologija, 1994)

Hidrokarbonatinio požeminio vandens zona Lietuvoje paplitusi ištisai ir naudojama geriamo vandens tiekimui. Jos storis kinta nuo 200–400 m Baltijos ir Žemaičių aukštumų rajone iki 50–150 m Nemuno žemumoje. Požeminio vandens mineralizacija ir cheminė sudėtis įvairiuose vandeninguose horizontuose bei jų dalyse nevienoda. Nepaisant kai kurių skirtumų bei kitimo tendencijų, visų vandeningųjų horizontų požeminiame vandenyje vyrauja hidrokarbonato bei kalcio jonai.

Sulfatinės arba chloridinės ir chloridinės hidrogeocheminių zonų vanduo naudojamas arba ateityje galėtų būti naudojamas balneologiniams ir pramoniniams tikslams.

 

Rodikliai Hidrogeocheminė zona
Hidrokarbonatinė Sulfatinė arba chloridinė sulfatinė Chloridinė
Zonos plotas Lietuvoje, km2 65 200 54 700 62 600
Zonos storis, m 50–400 50–900 50–1300
Zonos slūgsojimo gylis, m 0–400 50–1000 300–2200
Vandens mineralizacija, g/l 0,1–1 1–35 35–200
Vyraujantis vandens cheminis tipas HCO3–Ca Cl–SO4–Na Cl–Na
Vidutinė vandens cheminė  temperatūra, 0C 7–20 10–40 10–90

Gamtiniai vandens ištekliai tūkst., m3/d

13 500 dn dn
Eksploataciniai ištekliai (prognoziniai) tūkst., m3/d 3200 660 240
Panaudojimas Geriamas Balneologinis Balneologinis ir pramoninis

 

Duomenys apie sūrymų* gavybą ir jų tiesioginį išleidimą 
į Lietuvos požeminius vandenis

2012 metais išgauta 1155,21 tūkst. m3 sūrymų.
Į vidurinio kambro Deimenos serijos sluoksnius išleista 1084,87 tūkst. m3 sūrymų.

 
 
*Sūrymai - kartu su angliavandeniliais (nafta) išgaunamas požeminis vanduo ar šiluminės energijos gavyboje naudojamas požeminis vanduo.

 

Gruntinio vandens lygio kaita postuose (2017-09):

  


Informaciją tvarko Jurga Arustienė
tel. (85) 233 5605, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.